- pramintis
- pramintìs sf. (3b) 1. BŽ445 išgalvotas vardas, pravardė: Iš pramintiẽs jį vadina Papšiu, ė jo tikra pavardė Gaidelis Ml. Pakulų prikištą zuikį dovanojęs kuniguo, dėl to ir pramintį gavęs pakulzuikis Ggr. Visokių praminčių yr po svietą, puikių ir bjaurių Ggr. 2. IM1862,27 titulas: Valstijų vadovais yra valdimierai, nešiojantiejie (= turintys, įgavę) visokias pramintis karalių, ciecorių prš.
Dictionary of the Lithuanian Language.
